Ką valgo „Tour de France“ lenktynių dalyviai?

2016 liepos 25 d.

Liepos 24 d. Paryžiuje išaiškėjo prestiziškiausių dviračio lenktynių „Tour de France“ nugalėtojas. Juo tapo britas Christopheris Froome’as, jam atiteko 500.000 Eur. Pirmajame varžybų etape startavo 193 sportininkai. Iš viso lenktynininkai įveikė 21-ą varžybų etapą, bendras jų ilgis – 3.535 km.

Viso pasaulio dviratininkai siekia įrodyti, kuris jų geriausias. Panašios lenktynės vyksta Italijoje („Giro d‘Italia“) ir Ispanijoje („Vuelta a Espana“), tačiau jos nesulaukia tiek daug žiniasklaidos ir dviračių sporto gerbėjų dėmesio, kaip „Tour de France“.

23 dienas trukančiose lenktynėse reikia ypatingos ištvermės, nepriekaištingo fizinio pasirengimo ir puikios psichinės sveikatos. Varžybos ilgos ir alinančios (trasos gali būti plokščios, banguotos ir kalnuotos), dviratininkai privalo tinkamai subalansuoti savo mitybą, kad po intensyvaus fizinio krūvio vyktų greitesnė raumenų regeneracija.

„Tour de France“ lenktynėse sportininkai turi dvi poilsio dienas, jiems nuolat iš paskos važiuoja motociklai su maisto ir gėrimų atsargomis.

Taigi ką valgo šie sportininkai? Apie tai BBC pasakoja ilgametę patirtį turintys mitybos specialistai, kurie rūpinasi pajėgiausių pasaulio dviratininkų valgiaraščiais.

Reikalingas kalorijų kiekis priklauso nuo to, kokio ilgio yra trasa, kokiu paviršiumi reikia važiuoti, koks yra sportininko svoris ir bendras fizinis pasirengimas. Jamesas Mortonas, dirbantis su „Team Sky“ dviratininkų komanda, yra įsitikinęs, kad nėra vienos formulės, kiek ir ko reikėtų suvalgyti. Anot jo, vidutiniškai sportininkas per dieną turi gauti 5.000–8.000 kcal.

Sunkumai

Kiekvienas varžybų dalyvis svajoja apie pergalę, o norint ją pasiekti reikia dviračio paminas minti greitai ir nedaryti ilgų pertraukų. Corinne‘as Reinchardas, dirbantis vadybininku energinius batonėlius sportininkams gaminančioje įmonėje „PowerBar“, sako: „Dviratininkai suvartoja per mažai maisto. Sportininkai nuvažiuoja milžiniškus atstumus, o nuovargis slopina apetitą. Smegenys ima apgaudinėti kūną, kad jam reikia tik miego.“

Specialistų žiniomis, nepakankamas maisto kiekis žaloja organizmą ir lėtina visas jo funkcijas. Po intensyvaus fizinio krūvio nepavalgęs sportininkas ryte jausis pavargęs ir norės grįžti į lovą, o ne sportuoti.

Kita problema, kurios nepavyksta išvengti dviratininkams, – persivalgymas. Dažnas lenktynininkas įveikęs etapą jaučiasi išbadėjęs kaip žvėris ir suvartoja daugiau kalorijų, nei reikia.

„Elitiniai sportininkai suinteresuoti greičiau atgauti jėgas ir toliau varžytis. Deja, aklas maisto kimšimas į skrandį tik apsunkina organizmą ir augina nereikalingą kūno masę“, – BBC cituoja C. Reinchardą.

Trumpiau tariant, vakare suvalgyta dviguba makaronų porcija gali reikšti prastesnį lenktynių rezultatą.

Judith Haudum, „BMC Racing Team“ mitybos specialistė, pabrėžia, kad sportininkams svarbi kiekviena minutė: „Laikas spaudžia dviratininkus ir maistas jiems yra paskutinėje vietoje. Per 5–10 min. jie užpildo skrandį ir juda toliau, o lenktynių etapo pabaigoje skundžiasi virškinamojo trakto sutrikimais, pilvo skausmais ir bendru viso organizmo negalavimu.“

Rytais – angliavandeniai

Dviratininkų pusryčiai įprastai prasideda nuo maisto, kuriame gausu angliavandenių. Mat jie yra pagrindinis ir lengviausiai pasisavinamas energijos šaltinis. Gauti su maistu jie iš karto panaudojami organizmo energinėms reikmėms tenkinti. Angliavandenių gausa pasižymi makaronai, ryžiai, įvairių rūšių duona ir košės. Baltymų ir riebalų sportininkai gauna iš kiaušinių, graikiško jogurto ir rūkytos lašišos.

Anot p. Haudum, dviratininkai trasoje užkanda energijos teikiančių batonėlių ir bananų, o paskui laukia vakarienės: „Mes turime du nuostabius virėjus, kurie stengiasi, kad mūsų sportininkų maistas ne tik gražiai atrodytų, būtų skanus, bet ir padarytų, ką reikia padaryti, – grąžintų jėgas.“

Svarbiausia – vanduo

Mitybos specialistai sutaria, kad vienas svarbiausių dalykų „Tour de France“ lenktyniaujančių dviratininkų racione – paprasčiausias vanduo.

Pavyzdžiui, sportininkams kartais tenka važiuoti, kai termometras rodo 30–38C karščio, jie gausiai prakaituoja, organizmas pašalina ne tik druską, bet ir reikalingas medžiagas.

Kai organizme trūksta vandens, lėtėja medžiagų apykaita, suglemba raumenys, svaigsta ir skauda galvą. Akivaizdu, kad vanduo būtinas beveik kiekvienai kūno funkcijai, nes vanduo apsaugo ir tepa sąnarius bei stiprina raumenis, jis reikalingas normaliai širdies ir kraujagyslių veiklai, taip pat reguliuoja kūno temperatūrą, apsaugo organizmą nuo perkaitimo.

Vienintelis būdas išvengti dehidratacijos yra gerti vandenį prieš, per ir po važiavimo dviračiu. Ponas Reinchardas sako, kad vandens poreikis organizmui yra individualus dalykas ir gerti jį reikia tada, kai organizmas siunčia signalus: sausėja burna, pila karštis, upeliais teka prakaitas: „Daug prakaituoji, reikia daug ir gerti. Kai prakaituoji mažai, nėra reikalo per prievartą į save pumpuoti vandenį. Pats organizmas diktuoja, ką ir kaip daryti.“

Kada, o ne ką

Dviratininkai privalo laikytis griežto mitybos režimo, nes atėjus metui valgyti gausiau išsiskiria virškinimo sultys, išauga apetitas ir maistą tampa lengviau suvirškinti.

Suaugusiam biure dirbančiam žmogui patartina valgyti per dieną 3–4 kartus, o dviratininkams – 5–9.

Kokiu metu reikia valgyti, kad raumenys greičiausiai atsikurtų po patirto fizinio krūvio? Visi, kurie dirba su dviratininkais, pasakytų tą patį: valgyti reikia iškart, kai nuimi koją nuo dviračio paminos, nes vos sustojus organizme prasideda „statybos“.

Miegas, kaip sako p. Haudum, užima labai svarbią vietą atsikūrimo procese: „Dėl miego trūkumo, kad ir kiek daug bei kokybiško maisto valgytum, organizmas neatsigaus.“

Baltymų svarba

Anot BBC, minant pedalus svorio ir raumens praradimo rizika yra didžiulė, ypač per tokias varžybas kaip „Tour de France“, kai per tris savaites drastiškai krinta atletų kūno svoris.

Norint to išvengti, mitybą reikia papildyti baltymais, kurie atlieka statybinę ląstelių ir organų funkciją.

Pasak p. Reinchardo, visi, kurie intensyviai sportuoja, kas 3 val. turi gauti baltyminio maisto – gyvulinio ir augalinio. Mėsos, pieno, žuvies ir kiaušinių baltymai turi visas pagrindines amino rūgštis. Augaliniuose baltymuose trūksta vienos ar keleto pagrindinių amino rūgščių. Ankštiniai augalai (sojos ir kitokios pupelės, pupos, žirniai) yra geriausias augalinių baltymų šaltinis. Kadangi maisto produktų amino rūgščių sudėtis skirtinga, reikia valgyti įvairų maistą, kad organizmas gautų visų amino rūgščių.

Mitas

Sklando legenda, kad sportuojantys žmonės gali valgyti viską, ko panorėję.

Deja, ne, teigia BBC. Naujienų agentūra cituoja p. Mortoną, kuris sako, jog tai absurdas: „Be abejo, būsi pajėgus minti pedalus išgėręs litrą kolos ir suvalgęs maišą bulvių traškučių, tačiau minsi lėtai ir ne 23 dienas, o 2–3 valandas, ir ne kartu su pajėgiausiais pasaulio sportininkais, o su kaimynų mažamečiais vaikais.“

Mitybos specialistas sako: „Negalima pilti benzino į dyzeliu varomą automobilį. Lygiai tas pats ir kalbant apie „Tour de France“ lenktynininkus. Elitinio sporto pasaulio atstovai, siekiantys gerų rezultatų, privalo gauti geriausią, tik jiems parengtą mitybos planą.“

 
TEKSTO AUTORĖ: VAIDA DAIGINAITĖ
PUBLIKUOTA PORTALE WWW.VZ.LT