Lietuva – vis dar Europos dviračių provincija

2016 gegužės 23 d.

Pavakare Vilniuje, Gedimino prospekte, pamačius keletą valdininkų ar meno žmonių, minančių dviračius, ar kokiame gūdžiame kaime išvydus, kaip ūkininkės vorele važiuoja karvių melžti, gali susidaryti įspūdį, kad Lietuva – dviračių Meka. Anaiptol.

Statistika skelbia ką kita – Lietuva yra kuo gūdžiausia Europos dviračių provincija. Lietuvoje per metus parduodama apytikriai 30.000–35.000 dviračių. Štai Olandijoje tūkstančiui gyventojų parduodama apie 60 naujų dviračių, Suomijoje – 57, Vokietijoje – 50, Švedijoje – 51, Lenkijoje – 29, Čekijoje – 37, o Lietuvoje tik – 12–14 dviračių.

Prekyba naujais dviračiais Lietuvoje išties neauga: jei vienais metais pakyla penktadaliu, kitais tiek pat mąžta. Žmonės dar vis atsainiai žiūri į sveikatą, aplinkos apsaugą, o neretai turiningesniam laisvalaikiui tiesiog neturi pinigų. Dviračių takų struktūra ir kokybė taip pat yra chroniška kliūtis pasiryžusiems minti dviračiais į darbą ar mokyklą.

Didmiesčiuose – nesaugu

Visą gegužę „Europos dviračių iššūkyje“ dalyvausiantys europiečiai varžysis, kurio miesto dviratininkai per mėnesį numins daugiausia kilometrų. Keturi Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Telšiai – paskelbė priėmę „iššūkį“, užsimojo suburti kuo daugiau dalyvių ir populiarinti dviračių kultūrą. Užmojis, be abejo, gražus. Kuo jis baigsis, parodys laikas.

Dviratininkas, olimpinis čempionas Gintautas Umaras sako, kad iš tiesų pirmieji dviračių kultūros atgimimo ženklai mūsų šalyje tik kalasi.

„Važinėjantis dviračiu smagiai leisti laisvalaikį lietuviams jau tampa įprasta, šiltuoju metų sezonu sporto salės treniruoklį pakeisti dviračiu taip pat madinga, – vardija p. Umaras. – Bet dviratis dar netapo kasdiene susisiekimo priemone kaip kad Olandijoje ir daugelyje kitų Europos šalių.“

Anot jo, žmonės, kurių vis daugiau norėtų vykti į darbą dviračiu, čia niekuo dėti. Atsakomybę turėtų prisiimti valdininkai, metai iš metų žadantys ir niekaip nesugebantys dviračių takų infrastruktūros projektų išjudinti iš mirties taško, o takams tiesti – rasti pinigų.

„Gal kai kurie biurokratai nuvažiuoja į Amsterdamą, Stokholmą ar Turku pasidairyti patirties, tačiau parvežtos gerosios idėjos dūla komisijų stalčiuose. Vien ko vertos amžinosios lietuviškų standartų paieškos, tapusios dviratininkų pajuoka. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje negalima pritaikyti vokiškų dviračių takų standartų?“ – retoriškai klausia p. Umaras.

Nuostabą pašnekovui kelia ir ankstesnės Vilniaus valdžios sprendimas tiesiog per dalį Pilies gatvės nubrėžti baltą liniją ir tai pavadinti dviračių taku.

„Žinoma, gerai, kad ta linija atsirado. Propaganda buvo masinio poveikio. Tačiau jau prabėgo dešimtmetis, o veiksmų nėra. Linija ir liko tik linija, o pavadinti ją dviračių takų liežuvis neapsiverstų“, – kerta p. Umaras.

Nei vizijos, nei plano

Praeityje garsiam dviratininkui pritaria ir Stanislovas Grubliauskas – dviračių entuziastas iš Panevėžio, klubo „Dviračiai“ pirmininkas. Dviračiu 29 Europos valstybes – nuo Albanijos iki Šveicarijos – apkeliavęs p. Stanislovas randa, su kuo palyginti Lietuvoje esančią dviračių infrastruktūrą.

„Nekalbu apie Olandiją, Šveicariją, Vokietiją, nes būtų nekorektiška lyginti turtingas, senų demokratijos tradicijų šalis su posovietine Lietuva. Artimiausios Lietuvai pagal ekonominę padėtį yra Slovakija, Slovėnija, Vengrija. O jų dviračių takų infrastruktūra ir kokybė – geriausia Europoje. Lietuva ta linkme tik pradeda eiti, pamažu randasi supratimas apie dviračių kultūros būtinybę“, – kalba p. Grubliauskas. Jo įsitikinimu, šiuo metu Lietuva neturi ateities vizijos, bendros infrastruktūros plėtros plano šalies mastu, prisijungiant prie Europos dviračių takų tinklo.

„Didelė problema – atskirų atsakingų žmonių inertiškas mąstymas, formaliai atlikti darbai, prarastas atsakomybės jausmas už prastai ar visai neatliktus darbus. Vadovaujamasi logika, kam daryti, jei vis dar galima nedaryti. Nėra stimulo diegti šios srities naujovių, plėsti takų tinklo“, – žeria p. Stanislovas. Jis pateikia konkrečių pavyzdžių iš savivaldybių: bevariklio transporto plėtros darbo grupė pateikia raštu pasiūlymus, jie apsvarstomi, nukeliauja pas valdininką, kuris atsakingas už bendrus eismo keliais reikalus, ir 95% lėšų tenka automobilių eismui gerinti, o dviračių takų infrastruktūrai gerinti ir plėsti lieka trupiniai.

Pasak p. Grubliausko, priemiesčių gyventojai mielai važinėtų dviračiais, jei būtų daugiau standartus atitinkančių takų, jungiančių juos su miestų centrais: „Poreikis yra, lėšų atsirastų, jei jos būtų kitaip paskirstomos. Reikia noro ir paskatų tai padaryti civilizuotai. Žinoma, vietos iniciatyvų yra, bet racionaliau tai pasiekti būtų galima veikiant vieningai, valstybės mastu“.

Pozityvumo ženklai

Anot p. Umaro, kol lietuviai 90% dviračių perka laisvalaikiui ar kaip alternatyvą treniruokliui vasarą, apie Lietuvos kaip dviračių valstybės pažangą sunku kalbėti.

„Kai dviratis taps tikra alternatyva viešajam transportui, kai minti dviratį taps madinga ir kai be baimės vaikus leisime dviračiais važiuoti į mokyklą, galėsime drąsiai sakyti, kad lietuviai įstojo į dviračių šalių klubą“, – sako p. Umaras.

Dabar jis įžvelgia tik keletą pozityvumo ženklų. Pirmasis susijęs su pačia transporto priemone – dviračiu. Anot pašnekovo, žmonių jau nebemasina šūkis „pirkti pigiau“ ir įsigyti nepatvarius, neilgaamžius, pačius pigiausius dviračius. Atslūgus 2008-aisiais kilusiai krizei, vis daugiau dviračių entuziastų pradėjo orientuotis į žinomų prekės ženklų dviračius, atstovaujamus tvirtas pozicijas turinčių pardavėjų. Tai – Taivane, Olandijoje, Čekijoje, Vokietijoje pagaminti dviračiai, atitinkantys vidutinį ar aukštesnį segmentą.

Į darbą be automobilio: misija įmanoma

Antrasis pozityvus ženklas susijęs su dviračių takais. Neblogai dviračių takais išraizgyta Klaipėda, Panevėžys, Jonava, Ignalina, pajūris. Deja, kitur padėtis liūdna. Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje populiariausi – universalūs hibridiniai dviračiai, kuriais sąlyginai galima įveikti ir bekelę. Kita vertus, rekonstruojama daug mažųjų kelių, asfaltuojami žvyrkeliai ir vis daugiau dviratininkų mėgėjų važiuoja plentais. Ypač daug geros dangos maršrutų aplink Vilnių ir pajūryje.

Dviratis ar treniruoklis

Pasak p. Umaro, orui šylant vis daugiau lietuvių išėję iš uždarų sporto klubų dairosi, kaip sveikai praleisti laisvalaikį. Ženklų, kad dviratis laimi prieš treniruoklį, pašnekovas įžvelgia:

„Puoselėti sveiką gyvenseną dabar madinga, tam naudojamas ir dviratis“, – sako p. Umaras. Jis mini Suomiją – ten kur kas šalčiau, darganota, dažniau lyja ir sninga, o minančių dviračius daugėja sparčiausiai Europoje. Anot p. Umaro, tai lemia puiki infrastruktūra, eismo saugumas ir daugelį metų propaguojama sveika gyvensena. Nuo 1966 m. suomiai sugebėjo sumažinti sergamumą širdies kraujagyslių ligomis tarp vyrų 65%, o bendrai – 50%.

„Dviratininkas Lietuvoje net baisiausiame sapne nesusapnuotų, kad žiemą važiuoja dviračiu kartu su automobiliais kad ir į darbą. Tai būtų nesaugu. O suomiai važiuoja, ir ne sapnuose“, – šypsosi p. Umaras.

 
 
Teksto autorius: Tomas Juknevičius
Publikuota portale „Verslo žinios“ 2016.04.30